Vieta: Fukujus (Fukui), Japonija
Plotas: 2740 m²
Įgyvendinimo metai: 2022
Projekto autoriai: Osamu Morishita Architect and Associates
Fotografijų autoriai: Tomoki Hahakura
Teksto autorius: Tomas Milkamanavičius
Tolimųjų Rytų architektūros paprastumas, aiškios linijos, natūralios medžiagos ir laikui nepavaldūs sprendimai jau rado vietą ir įsitvirtino mūsų architektūriniame dizaine. Tačiau gamtos motyvų inspiruota stipri koncepcija retai aptinkama lietuviškuose objektuose. Tokio mąstymo pavyzdys ir materializacija yra See Sea Park bendradarbystės erdvė.
2019 m. vasaros pabaigoje Ohi mieste, Fukujaus prefektūroje, Japonijoje surengtą architektūrinį konkursą laimėjo Osamu Morishita architektų projektas pavadinimu See Sea Park. Pagrindinė užduotis buvo sukurti vietą, kur žmonės galiėtų kurti inovacijas ir ieškoti naujų verslo galimybių.
See Sea Park yra susibūrimų vieta, kurioje laisvalaikį leidžia verslu užsiimantys žmonės. Senoji Chinju-no-Mori (miškas aplink šventyklas) teritorija naudojama vasaros festivaliams, taip pat Naujųjų metų išvakarėms ir kitoms tradicinėms šventėms. Pagrindinė idėja buvo atkurti Chinju-no-Mori idėją ir šiuolaikiškai ją interpretuoti. Vietoj uždaros patalpos architektai suprojektavo erdvę, kuri horizontaliai išsiskleidžia ant žemės po plūduriuojančiu oru, lyg debesys.
Šis debesies gamtinis motyvas labai būdingas tradicinei japoniškai kultūrai. Kadangi tai gamtos reiškinys, čia regime jau antrą natūralų darinį su semantine reikšme, kuris panaudotas pagrindinei pastato koncepcijai formuoti.
Taip buvo siekiama sukurti tvarką ir kartu įvairovę. Projekto tikslas – vieta, kur į kaimelį susijungę pavieniai namai sukuria patrauklų erdvinį tankumą su įspūdingu reljefu ir taip tampa laikui nepavaldžia ir kartu labai gerai pažįstama struktūra.
Pastatai sugeria ir saugo saulės energiją, kartais išleidžia šilumą. Sinchronizuodami su žemės termine būkle, jie tampa vienetais, kurie išlaiko šilumą viršutiniuose lygiuose. Šis įkvėpimas atsirado iš tuo pačiu principu veikiančių tradicinių japoniškų namų.
Kaip metaforą plytelių ar šiaudų dangą dengtam stogui, laikančiam šilumą ir orą, architektai sukūrė tūrius, sudarytus iš oro masių, padengtus skaidriu ETFE (fluoropolimero plėvele) sluoksniu, kuris veikia kaip pūkinė striukė. Tūriai keičiasi temperatūra su išorine aplinka ir stabilizuoja vidinę aplinką. Iš viso pastatas susideda iš 72 kubo formos modulinių vienetų, kartu su 15 juos palaikančių medžio kolonų. Kiekvienas modulis yra 4,8 m² ploto ir 2,4 m aukščio, su žiedinės formos šerdimi centre ir išsišakojusiais įstrižais elementais.
Tarpusavyje sujungti moduliai formuoja arkos sijų struktūrą ir palieka laisvą erdvę po ja. Toks sprendimas sukuria organišką perėjimą nuo kalnų zonos iki pakrantės. Šios erdvės ir tekėjimo koncepcija taikoma ne tik vėdinimui, bet ir kultūrai, žmonėms. Čia jie gali laisvai tyrinėti erdves po lengvai plūduriuojančiais tūrių vienetais. Saulės spinduliai prasiskverbia pro struktūrinę prizmę, sudarytą iš kedro žaliuzių, ir taip pripildo patalpas šilta ir minkšta šviesa. Toks lengvumas ir judėjimas neabejotinai yra ir esminis Japandi interjerų bruožas, diktuojantis jų formas, pavidalus ir veikimo principus.
Vietoj įprastų tvarumo koncepcijų, besiremiančių energijos saugojimu izoliuotoje erdvėje formuojant hermetiškas atitvaras, šio pastato architektūra pasirenka atvirą, švelnią atmosferą. Modulinis tūris čia yra pagrindinė struktūra, kuri apgaubia orą ir kartu sudaro lanksčią sijų konstrukciją, palaikančią didelę ir besiplečiančią erdvę. Visi vienetai yra sujungti ir tokiu būdu formuoja vientisą debesų struktūrą, po kuria klesti bendruomenės veikla.
Karkaso membrana dengia visą modulinių tūrių paviršių. ETFE sluoksnis beveik neturi izoliacinių savybių, tačiau vaidina svarbų vaidmenį perduodant šilumą. Oras teka laisvai net ir saugomas šilumą. Moduliniai tūriai dengia didelius vidinės erdvės plotus, visi jie susijungia po žeme. Atsižvelgiant į pastatų biologiją, izoliacinis sluoksnis čia buvo suformuotas tik ant molinių grindų vertikalių kraštų. Tai sudaro puikias sąlygas žemės ir aplinkos temperatūrų sinergijai. Atriume energija surenkama pasitelkiant 100 metrų gylio šulinį. Iš čia ji perduodama į vandens saugyklą ir vėliau naudojama grindims šildyti ir vėsinti.
Po debesimis žmonės renkasi ir leidžia laisvalaikį, mėgaujasi laisvės ir ryšio su bendruomene pojūčiu. Šiame pastate, kaip ir tradiciniame senoviniame name, yra molinės grindys ir didelis kvadratinis stogas, leidžiantis tekėti oro srautui. Kvadratinė stogo forma ir kedro mediena sutelkti į kombinaciją, siekiant sukurti paprastą, bet jaukią formą, komunikuoti ramybę, komfortą ir užtikrinti šiltus bendruomenės susibūrimus. Šis japoniško namo archetipas suteikia šiuolaikiniam statiniui pažįstamumo ir svetingumo aurą. Analogiškas efektas pastebimas ir Lietuvoje, kai mūsų vietiniai architektai projektuoja namą remdamiesi trobos semantika.
Karštą vasaros dieną dėl molinių grindų čia galima jaustis vėsiai ir maloniai. Toks fizinis pojūtis ir įvertinimas padarys žmogų labiau susijusį su aplinka ir architektūra. Tai tarsi jaukus namų jausmas. Naktį modulių spiečius pradeda mirksėti šviesa, pritraukiančia žmones ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš užjūrio. Su laiku čia planuojama rengti dar daugiau renginių ir plėtoti dar daugiau veiklų – jos turėtų tapti neatsiejama žmonių gyvenimo ir bendruomenės dalimi. Žmones natūraliai traukia atvira ir vienijanti aplinka.
Šiame objekte įdomus ne tik gamtinių motyvų semantikos panaudojimas architektūroje simboline prasme. Čia pasitelkiami esminiai šių darinių, tokių kaip debesys, veikimo principai. Jie pastate įkūnijami ne tik literatūriškai ir estetiškai, bet ir struktūriškai bei technologiškai. Vertinant objektą lietuviškos architektūros kontekste, gamtinių motyvų pasirinkimas pagrindinei pastato koncepcijai suformuoti aptinkamas labai retai. Čia stipri modernizmo epochos principų įtaka pastebimai transformuojasi vedama olandiškos ir skandinaviškos šiuolaikinės architektūros.
Iš viršaus See Sea Park atrodo lyg ląstelės gyvame organizme. Pastatas gyvena atskirą gyvenimą tarytum autonomiškas organizmas. Pasitelkime šį projektą tarsi pavyzdį, kaip šiuolaikinė japoniška architektūra gali įkvėpti ir praturtinti mūsų dizaino sampratą, skatinti kūrybiškumą ir atvirumą naujoms idėjoms, taip pat dekonstruoti ir giliau pažinti Japandi terminą. Įtraukdami šias pamokas į savo dizaino filosofiją, galime sąmoningiau kurti ir naudoti erdves, kurios pasižymi ne tik patrauklia estetine išraiška, bet ir nauja gyvenimo kokybe.
