Spalvotas architektės Gitanos Valavičiūtės pasaulis

Architektė, baldų projektuotoja Gitana Valavičiūtė pernai sukūrė interjerą, už kurį „Metų interjero/Auksinės paletės 2013“ konkurse pelnė „Geriausio spalvinio sprendimo“ prizą. G. Valavičiūtė, šešiolika metų kurdama interjerus, visuomet daug dėmesio skiria spalvoms, jų deriniams, todėl ir šis prizas jai netapo labai didele staigmena, nes architektė jo jau seniai laukė ir tikėjosi.

Apie apdovanojimą už geriausią spalvinį sprendimą

Tiesą pasakius, šio apdovanojimo jau seniai laukiau ir tikėjausi. Norėjau gauti „Auksinę paletę“ būtent už geriausią spalvinį sprendimą nuo tada, kai tik atsirado ši nominacija. Ji mane visą laiką intrigavo. Kodėl? Visų pirma, pats konkursas įdomus tuo, kad interjerus vertina užsienio profesionalai, kurie dalyvių nepažįsta, neturi išankstinių nuostatų, o tai yra didelė vertybė. Viena yra sukurti interjerą, griaunantį stereotipus, ir pateikti jį plačiajai visuomenei ir sulaukti daug prieštaringų „viena boba sakė“ lygio komentarų, kurie gali ir supykdyti ir įžeisti, o visai kas kita – profesionalų nuomonė.

Interjerą, už kurį gavau apdovanojimą, kūriau labai atsakingai, todėl tikrai džiaugiuosi, kad jis buvo įvertintas. Jame naudojau gana drąsius spalvinius sprendimus ir dar iki apdovanojimo galvojau, kad jei šį kartą manęs neįvertins profesionalų komisija, kad man savo veikloje jau reikės kažką keisti: gal rinktis ne tokius drąsius spalvinius sprendimus, gal dar kažką... Tačiau tai vis tik įvyko ir šis įvertinimas man yra labai svarbus gyvenimo įvykis ir didelė laimė.

Apie prielankumą neutralioms spalvoms interjere

Aš esu neutralių spalvų šalininkė interjere. Visas spalvų ratas susideda iš pagrindinių spalvų, kurios maišomos su balta, pilka ir juoda. Spalvos, kurios prislopinamos pilkos ir juodos spalvos, vadinamos neutraliomis spalvomis. Jos sukuria ypatingą erdvę ir švytėjimą, kuri skleidžia ramybę ir poilsį, o šiame dinamiškame pasaulyje tokio spalvos poveikio tiesiog negalime ignoruoti.

Interjeruose dažnai naudoju gamtines, natūralias spalvas, kurios idealiai tinka didesnėse erdvėse. Nedidelėse spalvų paletėse jos atrodo negražios, todėl jas neretai pastebi tik profesionalai, o dauguma visų kitų žvilgsnių sustoja ties gražiomis, ryškiomis spalvomis. Neutralios spalvos paletėse gali slėptis kaip grybai tarp samanų ir būdamas neįgudęs „grybautojas“, jų gali nepastebėti (šypsosi). Be to, juokaudama neretai jas palyginu su vyrais, kurie renkasi žmoną pagal išvaizdą, o charakterį pažįsta tik tuomet, kai pradeda kartu gyventi. Su spalvomis yra tas pats. Spalva visu gražumu atsiskleidžia ne paletėje ar dažų kibirėlyje, o tik tuomet, kai atkeliauja į namus, kai ja nudažomos sienos. Neutralios spalvos yra puikios pagalbininkės: jos nelįs tau į akis, neerzins... O tos „gražuolės“ yra isteriškos, erzinančios, reikalaujančios sau dėmesio, varginančios... Su pastarosiomis gyventi yra sunkiau, nors yra žmonių, kuriuos tai tenkina ir traukia.

Žinodama šiuos dėsnius, jau nebesistebiu žmonių bailumu gyventi spalvotuose namuose, nes jie nežino, kokį charakterį parodys spalva ar spalvų deriniai, kuomet jais bus nudažytos namų sienos.

Apie gamtos mėgdžiojimą ir minimalizmo keliamą disharmoniją

Kuomet kuriu interjerjus ir ateina laikas parinkti spalvas, man tai būna pati „skaniausia“ viso proceso dalis. Ir pasakysiu, kodėl taip yra. Žmogus turi gyventi aplinkoje, kuri spalviškai labai artima gamtai, kūrinijai. Toks mano požiūris susijęs su teologinėmis inspiracijomis. Manau, kad mums savo aplinkoje reikia kopijuoti ir mėgdžioti Dievo sukurtą pasaulį, panaudoti natūralias gamtoje sutinkamas spalvas, motyvus. Tokioje harmoningoje aplinkoje žmogus jaučiasi gerai, ji jo nevargina, neblaško.

Tikrasis minimalizmas interjere išnaikino spalvą, išnaikino ritmą, išnaikino viską. Tai yra ėjimas prieš gamtą, nes sterili, išvalyta, išgryninta aplinka netinkama vartojimui. Balti, minimalistiniai interjerai, kurių šiandien sukuriama vis daugiau, yra nenatūralūs ir net tam tikra prasme priešiški žmogui. Jie gali būti gražūs, tačiau kyla klausimas, ar žmogus tokiuose namuose gerai jaučiasi, ar tikrai pailsi ir pan.

Minimalistiniuose interjeruose dažnai dominuoja balta spalva, tačiau su ja reikia elgtis labai atsargiai. Ji gali sukurti labai šaltą, nejaukią aplinką, kurioje bus sunku atsipalaiduoti, ilsėtis.

Interjeras, kurio spalvinę gamą įvertino tarptautinė profesionalų komisija, o jo autorę – G. Valavičiūtę – „Metų interjero/Auksinės paletės 2013“ konkurse apdovanojo prizu „Už geriausią spalvinį sprendimą“.

Apie atsakomybę renkantis spalvas

Jau labai seniai mokslininkų, psichologų yra įrodyta spalvų įtaka asmenybei, savijautai, tačiau šiandien nemažai žmonių tai ignoruoja ir spalvas, dominuojančias jų aplinkoje (darbe, namuose), renkasi neatsakingai. Pavyzdžiui, darbdaviai nepakankamai dėmesio skiria savo darbuotojų aplinkai. Per savo darbo praktiką esu mačiusi siaubingų pavyzdžių – ryškiai geltonų kabinetų – kuriuose darbuotojai turi praleisti visą dieną, išlikti būdrūs ir produktyvūs.

Jei vieną dieną būtų įvykdytas tyrimas, kiek žmonių spalvas savo namams, biurui

renkasi atsakingai, manau, pasitvirtintų, kad tokių labai mažai. Kas yra atsakingas spalvų pasirinkimas? Atsakingu spalvų pasirinkimu galima vadinti procesą, kuomet žmogus pasidomi ne tik bendra spalvų įtaka, bet ir spalvos poveikiu jam pačiam, kaip individualiai asmenybei. Atsakingai parinktos darbo kabineto spalvos nesukels mieguistumo, skatins produktyvumą ir pan.

Šiandien turime labai didelę spalvų pasirinkimo laisvę. Mama vaiko kambarį gali nudažyti bet kokia spalva, tačiau, kas iš to, jei ji tos spalvos ar spalvų negalės suvaldyti. Jau dabar psichologai pastebi, kad vaikų aplinka yra per daug spalvinga ir tai gali turėti ne patį geriausią poveikį jų asmenybės formavimuisi.

Aš labai tikiuosi, kad laikui bėgant visuomenė taps sąmoningesnė ir pradės atsakingiau elgtis rinkdamasi spalvas savo aplinkai.

Apie ryškias spalvas interjeruose

Aš myliu ryškias spalvas, man jos patinka, tačiau jos turi būti naudojamos akcentams. Visada reikia galvoti apie visumą. Neretai žmonės, patys kurdami interjerus, viską mato fragmentais: pradeda nuo baldų, užmiršdami, kad dar bus užuolaidos, kilimai, kiti interjero elementai. Aš visuomet rekomenduoju sienoms naudoti neutralias, ramias spalvas, kurių fone išryškėtų kiti interjero elementai.

Žinoma, negalima visų žmonių sprausti į rėmus ir būtina atsižvelgti į kiekvieną asmenybę, jos individualų santykį su spalvomis. Būtina žmogų ištestuoti, kad sužinotume, į kurias spalvas jis reaguoja teigiamai, kaip jos veiks jį ateityje.

G. Valavičiūtė projektuoja įvairius baldus, tačiau visuomet didelį dėmesį skiria virtuvės baldams, nes, jos teigimu, kai žmonės turi patogią virtuvę, jų gyvenimo kokybė yra geresnė.

Apie lietuvišką spalvinį identitetą

Aš džiaugiuosi, kad visuomenėje dizaineriai pradėjo kelti lietuviško identiteto klausimą ir bando tai išreikšti kuriamuose objektuose. Man tai labai patinka. Aš pati aktyviai pradėjau domėtis mūsų baltiškuoju pradu, nes šiame mobilizacijos laikotarpyje labai svarbu yra tai atgaivinti. Mes turime unikalią kultūrą ir, tikiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau tai vertinsime ir išreikšime savo darbuose. Mes turime savo kalbą, turime raštus, ornamentiką, todėl be jokios abejonės turime ir spalvas, kurios identifikuoja baltų kultūrą.

Prieš kelis šimtmečius lietuviai, kurdami namų aplinką, naudojo labai sudėtingą koloritą. Jiems buvo labai svarbu visuma, todėl sodrias spalvas naudodavo labai saikingai, tik akcentams (pavyzdžiui, lovatiesėms), o baldai anuomet būdavo neutralių spalvų ir jie puikiai susiliedavo su supančia aplinka. Manau, lietuviai puikiai jautė gamtą ir iš jos sėmėsi įkvėpimo, ko trūksta pastaruoju metu.

Apie persikinės spalvos fenomeną lietuviškuose interjeruose

Jau sklando legendos kaip aš ir kai kurie kiti interjerų kūrėjai nemėgsta, netoleruoja persikinės, geltonos spalvos, tačiau daug žmonių ją gana plačiai naudoja. Žmonės tiesiog nemoka gyventi kitaip: jiems taip gražu, patinka, jie nenori keistis, rizikuoti... Lietuviai yra „užsikonservavę“ ir ne taip drąsiai įsileidžia naujoves į savo namus. Be to, pastebiu ir tai, kad jie nėra linkę pirkti profesionalo paslaugų, už jas mokėti pinigus. Žmonės dažnai bando gudrauti ir ieško įvairiausių būdų išgauti informaciją iš profesionalų, tačiau jiems mokėti už paslaugas nenori. Jie pasikliauja dažytojų, pardavėjų rekomendacijomis, tačiau visi matome, kas iš to išeina...

Aš bendradarbiauju su dažų gamintojais, padėdama jų klientams parinkti spalvas, tačiau, manau, kad atsidaryti savo biurą ir pasiskelbti, kad teikiu tokią paslaugą būtų savižudiška, nes tokiai paslaugai nebūtų paklausos. Todėl aš daug mieliau bendradarbiaučiau su savo kolegomis architektais, interjero dizaineriais, kuriems spalvų rinkimo aspektas mažiau įdomus, kurie labiau koncentruojasi į kitus interjero kūrimo etapus.

G. Valavičiūtė: „Spalvoms esu neabejinga nuo 2008 m. ir kuo labiau aš jas pažįstu, tuo labiau myliu“.

Apie kūrybinius autoritetus

Tiesiogiai ir netiesiogiai mano gyvenime buvo keletas asmenybių, kurios pastūmėjo mane daugiau domėtis spalvomis, jų įtaka, deriniais, kurie man patvirtino, kokį svarbų vaidmenį spalvos atlieka mūsų gyvenime. Vienas iš jų – filosofas ir teologas Thomas K. Johnsin. Maždaug prieš penkerius metus dalyvavau jo paskaitoje apie Švenčiausiąją Trejybę, kuri man paliko didelį įspūdį. Grįžusi namo supratau, kad spalvotas pasaulis, kuris mus supa, yra Dievo dovana mums ir jis ne be reikalo jį tokį sukūrė. Tada man spalvų kalba pasidarė itin įdomi ir pradėjau labai domėtis spalvų reikšmėmis, įtaka asmenybei, savijautai ir pan.

Dar viena asmenybė, netiesiogiai įtikinusi mane, kad spalvos turi didžiulį poveikį – dailininkas Markas Rotkhko. Jo abstraktūs ekspresionistiniai paveikslai priversdavo žmones apsiverkti.

Gautos žinios, aplinkos stebėjimas mane privertė suprasti, kad spalvos yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, todėl turime kreipti į jas didelį dėmesį. Stebėdama kolegų darbus, kartais pasigendu splavų. Ilgai nesupratau, kodėl taip yra. Vilniaus dailės akademijos profesorius Edmundas Pranciškus Stasiulis, tik patvirtindamas mano spėjimus, įvardino, kad antikiniai graikai turėjo teisingą požiūri į spalvas: teisingai suprasdavo spalvų vaidmenį ir drąsiai naudojo ryškias spalvas, tačiau dabar žmonėms stinga drąsos, jie vengia ryškių spalvų, mažai jas naudoja dėl savo baimių ar netikrumo jausmo.

Manau, visuomet reikia ieškoti aukso vidurio. Nėra gerai, kai žmogui aplinka daro per didelį poveikį, tačiau lygiai taip pat blogai, kai aplinka nedaro visai jokio poveikio.