Kalbino Vytautas Gurevičius
Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus
Tapytojai Miglė Kosinskaitė ir Peeteris Krosmannas lapkritį savo studijoje surengė atvirų durų dienas. Jų nuomone, tokie renginiai padeda menininkams būti arčiau savo klientų, keisti požiūrį į šią profesiją. Be to, jie tvirtina, tai naudinga ir komerciškai.
Migle, jau tradicija tampa jūsų atvirų durų dienos.
M. K. Atvirų durų dienos studijoje vyko jau trečią kartą. Tai pasaulyje labai paplitusi praktika. Peeteris pasakojo, kad jos yra įprastos, ir pati tą mačiau. Tai visiškai normalus ir populiarus reiškinys. Estijoje yra visas Kumsti Maja kompleksas su parodų salėmis, daugybe dailininkų dirbtuvių. Kai dailininkai atidaro kokias nors parodas, kartu atveria ir studijų duris, todėl tas srautas, kuris eina žiūrėti parodos, užeina ir į studiją aplankyti menininkų.
Mes atvirų durų dienas džiugiai pradėjome 2019-ųjų rudenį. Nutarėme, kad jos turi trukti tris dienas: nuo penktadienio, kad žmonės po darbo spėtų, iki sekmadienio. Labai pasisekė, sakėme, jog darysime kiekvienais metais, o gal net du kartus per metus. Bet va, taip atsitiko, kad nepratęsėme, po to užklupo COVID-19 pandemija ir, kaip žinome, sunkūs laikai, karas.
O kurios buvo sėkmingesnės – pirmosios ar šios?
M. K. Šių metų.
Šioje studijoje Kaune dirbate kartu su Peeteriu? Išsitenkate?
M. K. Taip, dirbame čia dviese. Norėtųsi didesnio darbo ploto ir dar tiek pat ploto sandėliuoti. Bet yra kaip yra, džiaugiamės, kad turime šią vietą, nes ji – visai šalia namų. Mums beveik nereikia važiuoti automobiliu, galime savaitėmis jį pamiršti, nes viskas po ranka, viskas šalia.
Be to, nebūtinai visada būname dviese. Peeteris nuotoliniu būdu veda vaikams pamokas, tada aš sklaidausi studijoje. Būna, kad jis turi didelių darbų, tuomet aš užsiimu kitais reikalais. Kartais visai sėkmingai darbuojamės dviese: tiesiog esame pasiskirstę zonas ir jau išmokome vienas kitam nebetrukdyti, o kai kada ir padėti. Kartais reikia patarimo, tad gerai, kai šalia yra profesionalas.
Kai truputį trūksta mėlynos?
M. K. Kai nebežinai, kaip čia toliau judėti, tada kolega klausia, kaip čia? Norėjome, kad daugiau kolegų prisijungtų prie atvirų dienų, drąsinome ir kauniečius, ir vilniečius, bet kažkaip sunkiai sekėsi. Sakė, jog pas juos netvarkinga, todėl negalintys įsileisti. Bet mes iš ateinančių žmonių girdime, kad jiems įdomu pamatyti mūsų virtuvę. Jie jau prisižiūrėję išblizgintų „show-room’ų“.
Manote, kad darant tokį renginį vienu metu būtų geriau? Atsirastų sinergija?
M. K. Nežinau, ar geriau. Mums padidėtų konkurencija. Tiesiog sakome, jog labai smagus renginys, kad jie pabandytų ir nebijotų. Pavyzdžiui, Kauno Šančiuose yra visas namas, ten įsikūrusi bendrija, kurioje yra daug studijų. Ir aš ten vis dar turiu kūrybinę dirbtuvę. Ten tikrai galėtų žmonės susiorganizuoti, vieną savaitgalį atverti visas studijas. Aišku, kad būtų trauka.
P. K. Kai pakvieti žmones, reikia šiek tiek susitvarkyti. Tai gerai pačiam, nes darbo vietoje susirenka nemažai daiktų. Kitas dalykas – menininko profesija yra labai vieniša. Sėdi studijoje užsidaręs ir beveik nebendrauji su žmonėmis, kurie žiūri į tavo paveikslus. Pakvietęs juos į savo studiją, gali bendrauti su jais ir gauti neblogą atgalinį ryšį. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Estijoje dažnas galvoja, jog menininkai yra keisti žmonės, ir šiek tiek jų prisibijo. Todėl atvirų durų dienos studijoje leidžia jiems pažvelgti į menininkų kasdienybę ir pamatyti, kad esame tokie pat, kaip ir kiti. Dirbame, kalbame. Tokia praktika labai naudinga abiem pusėm.
M. K. Taip, iš tikrųjų. Parodose tepasakai „labas“, ir viskas. Pavyzdžiui, tokioje mugėje kaip „Art Vilnius“, praeina tūkstančiai, tačiau su nei vienu išsamiai nepabendrauji. Išvargsti iki negalėjimo ir tokia tuštuma paskui lieka. O čia žmonės eina srautu, nebūna, kad sueitų vienu metu dvidešimt. Viena grupelė ateina, pasėdi, kavos išgeri, pakalbi ir žiūri, jog jau kita grupelė atitursena. Tai toks nuolatinis srautas ir su kiekvienu asmeniškai bent kažką spėji pakalbėti, pabendrauti.
Kiek lankytojų šįkart sulaukėte?
M. K. Neskaičiavome. Suskaičiavome tik tai, kad nė vienos minutės nebuvome likę dviese, visą laiką kažkas buvo. Žinoma, aplankė ir draugai, jie pasilikdavo po darbo valandų, su jais reikėjo pasėdėti, todėl jų prie klientų negali skaičiuoti. Bet buvo ir visai nepažįstamų žmonių, kuriuos matėme pirmą kartą, atvyko ir senų klientų.
Man atrodo, buvo itin gražus balansas. Ne per daug, nes vis tiek baisu, kad bus chaosas. Kai vienu metu sueis krūva, ką tada daryti? Stengiamės visus pavaišinti, apšokinėti, tad jeigu sugužės apie 30, bus bėda.
Gal kas linksmo nutiko atvirų durų metu?
M. K. Linksma buvo nuo pradžios iki galo. Kalbant apie verslą, ar buvo kažkas netikėta, ar kažkam ruošėtės ir tai nepasiteisino, ar atvirkščiai, nesiruošėte ir buvo staigmena?
M. K. Mane nustebino, kad tiek daug originalų žmonės norėjo. Pirko, nešėsi. Aišku, padarėme didžiules nuolaidas. Pasiruošėme smulkmenėlių, pasidarėme printukus, išsileidau kalendorius, maišelius. Bet originalų po šio renginio beveik neliko. Taip pat savaitę prieš atvirų durų dienas atidarėme parodą A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Paroda šiuo metu veikia.
Ten pasirodo jūsų tandemas?
M. K. Taip. Labai džiaugiamės ta paroda, nes ten tokia reprezentacinė ekspozicija, kurios studijoje niekaip negalėtum pasidaryti, nes trūksta vietos. Visiems buvome pranešę, kad jeigu gali, būtinai apsilankytų parodoje, o tada užeitų pas mus. Arba atvirkščiai.
P. K. Studijoje vertinti darbus – visai kitas jausmas. Parodoje žmonės kalba tyliau, o studijoje kitaip. Man atrodo įdomu ateiti į vietą, kurioje menininkas dirba. Užsukę į studiją, žmonės gali patys išsirinkti, kas jiems patinka.
Gal ką rasite?
M. K. Taip, gal ką rasite. Be to, labai gerai, kad įvyko apsivalymas, nes per metus surengiama nemažai parodų ir dažniausiai darbai keliauja kažkur supakuoti. Skaičiavau, kad per metus įveikėme Helsinkį, Kopenhagą, Vokietiją. Paveikslus siunčiame pakuotėse, todėl pusė studijos buvo vien tik kartoninės dėžės. Dabar jų atsikratėme – toks jausmas, kad atsirado vietos naujiems kūriniams.
Kitas dalykas – parodos, į kurias keliauji ir įdedi nemažai darbo. Beveik jos visos yra nekomercinės, o reprezentacinės, skirtos statusui palaikyti. Bet naudos iš jų nulis, tik nuostolis. Todėl metų gale norisi padaryti komercinį renginį, juk reikia mokesčius susimokėti, nuomą, palūkanas ir taip toliau. Manau, kad tai labai sveika. Tiek menininkui, tiek žiūrovui.
Peeteri, gal galite papasakoti apie save ir savo kūrybą?
P. K. Mano karjeros pradžia šiek tiek neįprasta, nes pirmus ketverius metus dirbau privačioje studijoje. Jos mokytojai man suteikė impresionistinį išsilavinimą. Todėl, norėdamas įrodyti, kad turiu išsilavinimą, privalėjau baigti universitetą. Tai suteikė galimybę dirbti mokytoju, nes be išsilavinimo tai daryti sunku. Mano kelias neįprastas, nes pirma dirbau studijoje, o tik paskui gavau universiteto diplomą.
Tie, kurie artimiau susipažinę su mano kūryba, geriau žino mano miesto peizažus: kurį laiką bandžiau tapyti portretus, o dabar jau kuris laikas koncentruojuosi į peizažus be žmonių. Matyt, tai susiję su tuo, kad mano mama inžinierė, o tėtis architektas. Turbūt architektūra man yra artima.
O dabar tapau Kauną. Pirmaisiais metais buvo sunku, nes reikia pažinoti, ką tapai. Žinoma, iš pradžių viskas be galo įdomu, dabar jau, manau, pripratau. Jau galiu atsirinkti, kurią vietą noriu įamžinti tam tikru laiku. Iš pradžių tą pačią vietą galiu matyti vasaros rytą, o po to naktį, bet kitu kampu. Jau gali rinktis.
Ačiū už pokalbį.
