TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės
ARCHITEKTAI: A. Trimonio architektų biuras, autorius Alfredas Trimonis,
projektą rengiant dalyvavo Rita Kundrotaitė, Rūta Trimonytė, Tumas Kavaliauskas
VIETA: Vilnius, Lietuva
ĮGYVENDINTA: 2018 m.
PLOTAS: 1 540,56 m2
FOTOGRAFAI: A. Stepankevičius ir Dž. Barysaitė
Viename iš Vilniaus kultūros židinių – Užupio rajone – įsikūręs Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kviečiantis gyvai susipažinti su Lietuvos meno vertybėmis ir istoriniais artefaktais nuo pagonybės iki šių laikų. Meno centro steigėjų – VšĮ Lietuvos dailės fondo ir kolekcininko Rolando Valiūno – tikslas – surinktą kultūrinį ir istorinį lituanistinį paveldą padaryti prieinamą visuomenei. Ypatinga reikšmė buvo teikiama ne tik meno vertybėms, bet ir erdvei, kurioje jos eksponuojamos. Rasti pusiausvyrą tarp meno bei architektūrinių sprendimų ir sukurti subtilią jų sąveiką puikiai pavyko architektui Alfredui Trimoniui – unikali pastato architektūra ir interjeras įrengti pagal jo projektą.
„Tartle“ meno pažinimo centras stovi ant Vilnelės upės skardžio. Iš vidinio kiemo atsiveria Vilniaus senamiesčio vaizdai: tolumoje dunksantis Gedimino bokštas, į dangų smingančios bažnyčių smailės. Čia įsikūręs XIX a. istorinis geltonų plytų pastatas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Būtent tai lėmė daugumą rekonstrukcijos sprendimų, architektų komandai teko griežtai laikytis nurodytų reikalavimų, derinti darbo žingsnius su įvairiomis institucijomis. Galiausiai rekonstrukcija atlikta remiantis istorine medžiaga – buvo išsaugotas autentiškas pastato planas ir stilistika, o vietoj kieme stovėjusių išskirtinės vertės neturinčių medinių statinių iškilo nauji šiuolaikinės architektūros tūriai. Žvelgiant iš gatvės pusės, šių naujų statinių beveik nematyti, jie subtiliai įsilieja į senąją architektūrinę kompoziciją. Architektui pavyko išsaugoti originalų Užupio gatvės perimetrą ir medžiagiškumą, kuriamą tik nuvalyto ir restauruoto paveldo pastato, tačiau, įžengus į vidinį kiemą, pasitinka skulptūrų parkas, modernios išraiškos tūriai, atspindintys šiuolaikinio meno idėjas.
Pats meno centras įsikūręs pirmajame senojo pastato aukšte ir rūsyje, o štai antrajame aukšte – Tailando Karalystės konsulatas. Viena svarbiausių užduočių, kuriant naujus priestatus, – užtikrinti, jog šie neužgoš senojo korpuso. Vienaukščių statinių stiklinės fasado plokštumos nukreiptos į atsiveriančią senamiesčio panoramą 15 laipsnių kampu, kuris inspiruotas paveldo pastato. Didžiulius langus rėmina unikali fasado konstrukcija, dengta kiek siauresnėmis nei metro metalinėmis, laiptų įspūdį sudarančiomis plokštėmis. Šiuo sprendimu A. Trimonis siekė atkurti istoriniuose fasaduose randamus puošybos elementus, kuriančius laiptų motyvą, ir juos perteikti naujo pastato architektūroje. Esamas pastatas itin dekoratyvus, turi daug architektūrinių detalių. Pasak architekto, jo tikslas buvo ne mėgdžioti istorinius elementus, o mastelio ir medžiagos formomis rasti dialogą tarp priestato ir esamo pastato. Taip, panaudojus subtilias detales, tai, kas sena, sujungta su tuo, kas modernu. Tūrine kompozicija kultūros paveldo pastatas su nauju priestatu jungiamas stikline jungtimi, kuri leidžia persipinti šioms dviem erdvėms, – būnant viduje galima apžiūrėti istorinius fasadus.
Unikalus architekto sprendimas – langinėse įmontuoti LED šviestuvai. „Pirmajame pastato aukšte nuspręsta nenaudoti jokių tipinių elementų, todėl vietoj įprastų žaliuzių ar užuolaidų nuo smalsių žvilgsnių saugo langinės. Vakare jos atlieka papildomą funkciją – skleisdamos šviesą kuria malonią atmosferą. Pasirinktas specialus baltas stiklas praleidžia šviesą ir suteikia jaukumo, be to, nedarko meno centro stilistikos“, – teigia idėjos autorius Alfredas Trimonis.
Pasak architekto, kiekvienas meno kūrinys vienoje ar kitoje vietoje yra neatsitiktinai. Architekto ir užsakovo atrinkti išskirtiniai darbai kruopščiai įkomponuoti pastato erdvėje. Galerija susideda iš dviejų pagrindinių dalių: ekspozicinių salių ir saugyklos, kuri įvardijama kaip visos galerijos širdis. A. Trimonis pabrėžia, kad ją buvo stengtasi sukurti ne kaip sandėlį menui saugoti, o unikalią vietą, turinčią estetinę išliekamąją vertę. Menas šiame projekte turėjo užimti išskirtinę vietą, bet lygiai taip pat ir architektūriniai sprendimai neturėjo likti anoniminiai, nepastebimi. Architektas ieškojo būdų, kaip palaikyti šią dialogo formą ir prie atitinkamos kokybės meno kūrinių pritaikyti architektūros elementus.
Pastato interjerui parinktos akies nerėžiančios spalvos: šviesaus medžio grindys, pilkos sienos. Pagrindinei ekspozicinei salei panaudotas gelžbetonis tiek kaip konstruktyvesnė, tiek kaip apdailinė medžiaga. Šie sprendimai priimti apgalvotai – visų pirma siekiant universalumo. Ekspozicinėse salėse parodos keičiamos, todėl ten reikėjo sukurti tokią aplinką, kad ji savo universalumu tiktų įvairioms parodoms.
„Tartle“ meno pažinimo centro dizaino esmė atsispindi detalėse. Medžiagiškumas, spalvų gama, apšvietimas, tūrių išraiška – nesvarbių smulkmenų kuriant statinį nėra. Pasak projekto architekto, šis mažas objektas ypatingas tuo, jog atlieka daug skirtingų funkcijų: meno galerijos, meno saugyklos ir tenkina privataus užsakovo interesus. Pagrindinis uždavinys buvo optimaliai funkciškai ir estetiškai erdves suderinti per detales. Tai ne tik architektūrinė išraiška ar interjeras, bet ir visos inžinerinės komunikacijos, kurios labiausiai lėmė interjero kūrimą, – pastato erdvės nedidelės, į akis krinta kiekvienas netobulas inžinerinis sprendimas.
Tiek juos, tiek apšvietimo sistemą siekta subtiliai paslėpti, kad įvairūs davikliai nekristų lankytojams į akis. Visoje galerijoje sumontuota mobili apšvietimo sistema, prisitaikanti prie besikeičiančių ekspozicijų. Negana to, objektas išsiskiria išmaniųjų technologijų gausa: jos ne tik leidžia suderinti skirtingas pastato funkcijas, bet ir palengvina sistemų valdymą, padeda lengviau judėti po pastatą ir papildomai neapkrauna erdvių. Projekto architektas siekė išlaikyti tam tikrą „optinę švarą“ ir išsaugoti meninę viziją, neleisti jos užgožti inžinerinėms komunikacijoms ir konstrukciniams sprendimams.
Meninę viziją A. Timoniui neabejotinai pavyko įkūnyti. „Tartle“ meno centras žavi detaliai ir subtiliai apgalvotais architektūriniais sprendimais, seno ir naujo derme bei inovatyviomis praktinėmis idėjomis. Didžioji dalis restauruoto XIX a. pastato darbų atlikta rankomis, saugant paveldą, todėl šiandien fasadas nebeatrodo paženklintas laiko. Tuo tarpu nauji priestatai pasižymi modernia, kontrasto principu suprojektuota architektūra. Abi projekto dalys išlaiko unikalumą, atspindi savo statybos laikotarpį, tačiau puikiai papildo viena kitą ir kuria išskirtinę patirtį tiek meno, tiek architektūros entuziastams.
Žurnalas „Centras“