Vilmanto Marcinkevičiaus ir Jaunojo tapytojo prizo istorija

Kalbino Vytautas Gurevičius ir Gytautė Ivanauskaitė

Prieš daugelį metų Vilniaus dailės akademijoje baigus mokslus, tapytojui Vilmantui Marcinkevičiui pasisekė laimėti keletą užsienio meno institucijų surengtų konkursų. 1988 m. jis tapybos įgūdžius tobulino meno rezidencijose Dalės (Dale) mieste Nordic Artist Center, Norvegijoje, vėliau Herninge, Danijoje, Artomi rezidencijoje Niujorko valstijoje (JAV). Dėl rezidencijose įgytos patirties ir užmegztų pažinčių sėkmingai klostėsi Vilmanto kaip menininko kelias. Bėgant metams, jis prisimindavo savo kelio pradžioje sutiktus žmones, jų paskatas bei įvertinimą, tad atsirado noras tokią paskatą suteikti ir Lietuvos, o vėliau ir trijų Baltijos šalių jauniesiems tapytojams. Taip gimė Jaunojo tapytojo prizo (JTP) konkursas (Young Painter Prize). Šių metų lapkritį jis atšventė penkioliktąją jubiliejų. Apie konkurso istoriją, jos eigą bei jaunųjų menininkų sėkmės istorijas kalbėjomės su pačiu Vilmantu. 

V.G. Ką šie penkiolika metų suteikė konkursui? 

V.M. Tai išties ilgas laikotarpis, džiaugiuosi galėdamas jį paminėti. Kai pradedi galvoti apie tuos metus, labiausiai norisi pažvelgti į viso šio renginio tęstinumą. Kai buvo pirmasis, trečiasis ar šeštasis konkursas, viskas atrodė vienaip, o per penkioliktąjį supranti, koks tai ilgas laiko tarpas, kad jau beveik visa karta kūrėjų išaugo su Jaunojo tapytojo prizu. Per 15 metų jame dalyvavo per tūkstantį menininkų, jų darbus vertino virš 100 meno ekspertų – garsių kuratorių, muziejų darbuotojų, tapytojų. O juk pats konkursas visus tuos metus yra kuriamas be jokių nuolatinių investicijų ar pelno, nė vienas darbus vertinantis komisijos narys, kaip ir renginio mecenatai bei rėmėjai, kurie visus šiuos metus ištikimai palaiko šią idėją, negauna atlygio. Visi jie tai daro vedami noro paskatinti jaunuosius talentus. Noriu pabrėžti, jog tik šių nuostabių žmonių dėka galimas tokio renginio sėkmingas tęstinumas. 

Džiugu, kad JTP konkurso nugalėtojų ekspoziciją į savo erdves įsileido didžiosios mūsų meno mekos: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, SM centras, VDA muziejus „Titanikas“ bei įvairios Dailininkų sąjungos galerijos. Šių organizacijų dėka jaunieji tapytojai yra pastebėti pačioje jų karjeros pradžioje, jiems suteikiama nepaprasta galimybė startuoti prestižiškiausiose meno erdvėse ir taip paspartinti jų sėkmę šiuolaikiniame tapybos pasaulyje. Vienas svarbiausių tapytojo sėkmės komponentų yra partnerystė su meno galerija – tai galimybė būti pastebėtam ar atrastam meno kuratorių, muziejų atstovų. Meno vadyba užsiimančios galerijos turi didelę reikšmę pristatant menininką,  ypač tarptautinėse parodose bei meno mugėse. Manau, kad jaunam Baltijos šalių menininkui Jaunojo tapytojo prizo laimėjimas tampa geru įrašu dosjė. Smagu girdėti, kai, pristatydami jaunuosius  menininkus, meno gidai ir meno kritikai nepamiršta paminėti ir JTP prizo.

V.G. Ar galite pasidalinti konkursą laimėjusių jaunųjų tapytojų sėkmės istorijomis? 

V.M. Galiu pasidžiaugti, kad tikrai jų turime. Puikus pavyzdys yra mūsų pirmojo konkurso laimėtojas Andrius Zakarauskas. Jis gabus tapytojas, sėkmingai eksponuojantis savo darbus Lietuvoje bei užsienyje, vienas pirmųjų Lietuvos menininkų, pristačiusių savo kūrybą Kinijoje. Andrius jau daug metų sėkmingai bendradarbiauja su meno galerijomis ir dėsto tapybą VDA. Dar paminėčiau Jolantą Kizikaitę, antrojo JTP konkurso nugalėtoją, ji taip pat aktyviai kuria ir dalyvauja tarptautinėse parodose, jos darbų yra įsigiję tokie muziejai kaip MO bei Šiuolaikinio meno centras. Dar gal verta pastebėti, jog pirmaisiais JTP metais, pasibaigus finalininkų parodai, laimėtojo darbas pasilikdavo JTP fonde. Tai nebuvo noras turėti geriausius darbus, tiesiog kaupėme kolekciją. Konkurso dešimtmečio proga kilo puiki iniciatyva – darbai iškeliavo į Nacionalinės dailės muziejaus saugyklą ir tapo Lietuvos tapybos rinkinio dalimi. Jaunam menininkui, dalyvaujančiam pirmoje grupinėje tarptautinėje parodoje (konkursui paraiškos teikiamos iš visų Baltijos šalių), patekti į Nacionalinės dailės muziejaus fondą yra didelis pasiekimas, nes tai svarbus įrašas kūrybinėje biografijoje. Papildomai JTP laimėtojui įteikiamas piniginis prizas – finansinė parama, o meninė rezidencija svetur – puiki galimybė megzti naujas pažintis.

V.G. Ar tik pasirodė, bet šiųmečiai darbai buvo tapybos, skulptūros ir dizaino mišinys?

V.M. Sutinku su jūsų pastebėjimais, manyčiau, kad kiekvienais metais, nepriklausomai nuo parodos įdomumo ar apdovanojimų, šis renginys yra savotiškas meno tendencijų krypčių pristatymas. Ar tokie yra tik patys kūriniai, ar tai tapybos raidos tendencija – atsakys laikas. Pats baigiau Dailės akademiją 1995-aisiais. Tuomet niujorkiečio tapytojo Kęstučio Zapkaus vedamo tapybos kurso studentai kūrė tūrinius objektus. Nors konkursas vadinamas Jaunojo tapytojo, pats kūrėjas neįsipareigoja, kad jo ar jos kitas kūrinys nebus instaliacija, skulptūra ar fotografija... Šių metų konkurso antrosios vietos laimėtojas Andris Kalinins sukūrė varstomą tapybos darbą, kuris primena bažnytinį altorių: naudodamas simboliką ir per spalvos pigmento pavadinimą tapytojas bando perteikti dramatišką karą išgyvenančio asmens istoriją. O pirmosios vietos laimėtoja Agata Orlovska pasirinko kitokią formą – tarp skulptūriško objekto ir pačios tapybos: kūrinio paviršius, pasakojimas apie šviesą, prisilietimą ir formą.

V.G. Ar užsienio ekspertai mato mūsų išskirtinumą? Ar juntamas akivaizdus tarptautinių tendencijų poveikis?

V.M. Malonu girdėti, kad meno ekspertai konkursiniuose darbuose išskiria mūsų lietuviškąjį unikalumą. Įdomu tai, jog ypatingiausi mes jiems pasirodėme Sovietų Sąjungos žlugimo momentu. Tuometinis chaosas padiktavo kitokias tendencijas ir taisykles, sukėlė didelį kūrybiškumo proveržį bei netikėtus atradimus teatre, kine ir vaizduojamojoje dailėje. Prieš išsivadavimą iš sovietinės sistemos mūsų kūrėjai gyveno ir kūrė uždaryti, be vakarietiškos įtakos. Praeitų metų MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ kaip tik buvo gretinami garsiausi pasauliniai bei Lietuvos kūrėjų darbai. Išryškėjo, kad visuomet buvome netoli vienas kito kūrybiškąja prasme. Mūsų menininkai, neturėdami prieigos prie užsienio žurnalų, interneto, filmų, parodų lankymo ir tiesioginio vizualo, sugebėjo kurti lygiavertį ir aktualų meną toje vakuuminėje terpėje. 

Dabar, po trisdešimties metų, atėjo kita karta. Šiandien, esant informacijos bei judėjimo laisvei, turėtume atrasti savąjį identitetą, tačiau labai svarbu nepasimesti beribiame informacijos sraute. Pamenu, 2004-aisiais, būdamas Niujorko rezidencijoje, girdėjau kelis kritikus, kalbančius apie jų šiuolaikinio meno paieškas Kinijoje. To krašto kūrėjai bandė kritikams rodyti, kad jie tokie kaip Niujorke, o pastarieji teigė, jog „kaip Niujorke“ jiems neįdomu – jie ieško unikalumo. Todėl ir JTP konkurse norime matyti baltiškąjį unikalumą, išskirtinį braižą, ieškome to, kas yra pas mus, o ne kaip kažkur jau matyta...

V.G. Kaip sekasi pačiam? Teko girdėti, kad esi madingas Danijoje.

V.M. Mano menininko karjeros kelias, manyčiau, šiuo metu ramus, be staigių posūkių. Jau 25 metus priklausau vienai Danijos galerijai – tai, teigčiau, jau laiko išbandytas tandemas. Danai mano darbus žino, atpažįsta, kas man tikrai malonu, ypač kai savo paveikslus matau visuomeniniuose ar religiniuose pastatuose, verslo centruose bei mokslo įstaigose. Nemanau, kad danai mano darbus perka dėl mados. Per tuos ilgus metus mane atstovaujanti galerija pardavė jų tikrai nemažai. Kartais mane patį stebina, kad tas įvaizdis jau susiformavęs, nes pats negaliu jo pamatuoti. Prieš kelerius metus mane kalbinusi Danijos laikraščio žurnalistė minėjo, jog dar būdama mokykloje žinojo mano kūrybą, o užaugusi yra laiminga imdama interviu. Jai buvo įdomu, kaip aš jaučiuosi tiek laiko eksponuodamas savo kūrinius Danijoje. Jos klausimas privertė susimąstyti. Prabėgo nemažai laiko, bet Danijoje visada jaučiuosi lyg svečias. O mano jaunajai pašnekovei namuose, mokykloje ar kitur kabantis paveikslas atrodo amžinas. Supranti, kad ir kūriniai gyvena savo nevaldomą ir nenuspėjamą gyvenimą. Kai ėmiau kurti, atrodė, kad tie darbai iškeliauja kažkur į nežinią, o dabar vis dažniau imu matyti, kaip prasideda antroji jų kelionė – atsiranda aukcione, privačiose kolekcijose, keliauja iš vienos šalies į kitą, net grįžta atgal į Lietuvą. Tie mano darbai gyvena savotišką savo gyvenimą. 

V.G. Ar yra tavo darbų antrinė rinka?

V.M. Džiugu pasakyti, jog tikrai yra, ypač kai kūrinių kainos ne krenta, o kyla. Paskutinį tokį savo kūrinį neseniai mačiau MO muziejuje. Tiesa, nežinau, ar jie žino, kad paveikslas prieš 20 metų eksponuotas Pietų Prancūzijos parodoje, buvo parduotas, vėliau, po daugelio metų, perparduotas aukcione ir grįžo į Lietuvą. Man nežinoma visa to kūrinio kelionės istorija, bet šiuo metu jis yra muziejaus saugykloje. Kolekcionieriai dažnai nori senesnių darbų, malonu, kai įsigiję apie juos man praneša – taip dalyvauju antriniame tų darbų gyvenime. Įdomu stebėti jų keliones po Europą ar JAV, kai jie išvyksta ir po daugelio metų vėl atsiranda mano akiratyje.

G.I. Pabaigai grįžkime prie konkurso. Kaip, Jūsų pastebėjimu, diskusija mezgasi tarp komisijos narių? Vilmantai, ar pats esate komisijos narys?

V. M. Esu kelis kartus dalyvavęs konkurse kaip komisijos narys, buvo įdomu vertinti bei diskutuoti su kitais žiuri nariais, bet man labiau patinka stebėtojo vaidmuo. Nemanau, kad mano nuomonė galėtų būti kuo ypatingesnė. Kaip šio renginio pradininkas, visada galiu dalyvauti diskusijose, bet yra daug įdomių meno ekspertų, todėl visada mielai užleidžiu vietą jiems. Nors šiais metais komisijos diskusijoje nedalyvavau, įdomu pastebėti, jog komisijai minimalistiniai konkurso kūriniai netikėtai pasirodė įdomesni nei tapyba tapybiškąja prasme. Žinoma, konstatuoti, kad tai tendencija, negalėčiau, nes kasmet regima kaita, atsiranda atradimų bei staigmenų, o konkursas kaip tik ir atskleidžia tas tendencijas. 

Pasitaikė atvejų, kai komisijai buvo labai sunku pasirinkti iš dviejų geriausių. Visada įdomu žinoti ir lankytojo nuomonę, todėl daugybę metų JTP konkursas turėjo ir publikos prizą: visiems suteikėme galimybę pasisakyti. Visada norisi žinoti, kuo gyvena visuomenė, kas domina parodos lankytoją, ir, kaip žinome, bet kur – vertinant architektūrą, poeziją ar filmą, publikos nuomonė nuo ekspertų dažnai skiriasi. Per visą mūsų konkurso istoriją vienintelis menininkas Jonas Jurčikas yra laimėjęs ir publikos, ir komisijos prizus. Pamenu, tuomet vienas iš komisijos narių, žymus estų menininkas Kaido Ole, vos įžengęs į salę tuoj pat paklausė, kieno tai darbas, ir pasakė balsuojantis už jį. Tai buvo be galo netikėta. Dar kitas malonus penkiolikos metų patirties pastebėjimas – tarp prizo laimėtojų dominuoja lietuviai, nors vertintojų komisiją sudaro daugiausia užsienio ekspertai. 

Ačiū už pokalbį.