VISKAS PRASIDĖJO NUO „PETNEŠŲ“

Tekstas: Jono Malinausko
Nuotraukos: Kartell S.p.A. ir autoriaus

Kiekvienas mūsų puikiai suprantame, kad išskirtinis talentas – anaiptol ne viskas, ko reikia profesionaliai dizainerio saviraiškai. Reikalingas dar ir tinkamas užsakovas – atviras naujoms kūrybinėms idėjoms, nebijantis komercinės rizikos ir radikalių technologinių naujovių. Pavyzdžiui, XX a. Italijos dizaino istorijoje tokių užsakovų buvo šimtai, bet tik keletas jų verti paminėti istorijos vadovėliuose. Juose, tarp dizaino korifėjų sąrašą pradedančios firmos „Alessi“ ir jį užbaigiančios firmos „Zanotta“, „K“ raidės skyriuje, paprastai randame pavadinimą „Kartell“. Būtent taip vadinasi bendrovė, jau 70 metų įkūnijantį plastikinių baldų gamybos progresą.

Pradžioje „Kartell“ užsiėmė automobilių aksesuarų gamyba; jau pirmasis jos produktas buvo sukurtas pritaikius naujoviškas medžiagas ir technologijas. Tai buvo petnešas primenantys diržai „K 101“, skirti slidėms bei kitiems ilgiems daiktams tvirtinti prie lengvojo automobilio stogo (diz. R. Menghi). Diržų pagrindą sudarė „Pirelli“ firmoje sukurtas elastingas kompozitas, sujungiantis gumą ir tekstilinį pluoštą. Gaminys patraukė pirkėjus savo praktiškumu, patvarumu ir nedidele kaina, atitinkančia vadinamojo „emocinio pirkimo“ kriterijus. Šiuos bruožus perėmė absoliuti dauguma vėlesnių įmonės gaminių.

Nauja įmonės vystymosi stadija prasidėjo 1951 m., kai buvo pradėta įgyvendinti plastikinių indų ir buities reikmenų gamybos programa, pavadinta „Kartell-Samco“. Tokioje turtingų amatinių tradicijų šalyje kaip Italija naujoji medžiaga pradžioje vartotojams nekėlė jokio pasitikėjimo. Bet vėliau, įsitikinus žemo slėgio polietileno patvarumu, plastmasių praktiškumas ir spalvingumas, atspindintis pokario optimizmą, paėmė viršų ir naujieji gaminiai sulaukė ažiotažinės paklausos. Daugelio jų dizainą kūrė architektas Gino Colombini, kartu ėjęs ir dizainerio, ir projektų vadybininko pareigas. Nemažai šios programos gaminių pelnė prestižinius Compasso d’Oro apdovanojimus ir tapo sektinais pavyzdžiais kitų šalių gamintojams.

Tais laikais, kai dar nebuvo visagalio interneto, veiksmingiausia priemone skleisti informaciją apie bendrovės siekius ir naujoves buvo laikomi specializuoti periodiniai leidiniai. 1956 m. pasaulį išvydo pirmasis „vidinis“ bendrovės leidinys, kurio redaktoriumi tapo pats Giulio Castelli. Jo pavadinimas „Qualità“ išreiškė pagrindinę „Kartell“ ideologinę vertybę – nepriekaištingą produkcijos kokybę; taip pat jame buvo nuolat aptariami funkcinio projektavimo bei stilistinio pasirinkimo klausimai. 1957 m. atėjus dirbti naujam meno vadovui Michele Provinciali, žurnalas gerokai praplėtė savo turinį – palietė esmines dizaino bei technikos raidos problemas – ir tapo savarankišku kultūriniu reiškiniu.

Ieškodama perspektyvių veiklos sferų, 1959-aisiais firmos vadovybė įkūrė Apšvietimo įrangos padalinį. Jo atsiradimą ir ryžtą pradėti plastikinių šviestuvų gamybą lėmė naujos smūgiams atsparios medžiagos – metakrilato – pasirodymas rinkoje. Ji leido gaminti lengvus modernių formų stalinių bei pakabinamųjų šviestuvų gaubtus, nustumiant į šoną tradicinių stiklo gaubtų gamintojus. Buvo įdiegta ir naujoji kūrybos strategija, besiremianti laisvai samdomais dizaineriais, tarp kurių iškilo tokie garsūs vardai kaip Achille’is Castiglioni, Marco Zanusso, Eugenio Gentile Tedeschi, Gae Aulenti ir kiti. Naujieji projektuotojais atsinešė visą šūsnį šviežių funkcinių ir struktūrinių idėjų. „Ryšys su dizaineriais, esančiais už įmonės ribų, skatino nuolatinį mūsų kultūrinį turtėjimą ir suteikė daugybę stimulų tobulinti projektus“, – savo prisiminimų knygoje apie tuos laikus rašė G. Castelli.

Padrąsinta pirmųjų apdovanojimų, įmonė nusprendė toliau plėsti plastikinių baldų gamybą ir 1963 m. įkūrė gyvenamosios aplinkos dizaino padalinį „Habitat“. Vienas pirmųjų jo gaminių, pareikalavęs net ketverių projektavimo ir technologinių bandymų metų, buvo plastikinė vaikiška kėdutė „K 1340“ (vėliau pervadinta „K 4999“), kurią drauge sukūrė Marco Zanusso ir Richardas Sapperis. „Dizaineriams teko neįtikėtinai sunkus uždavinys – sukurti iki tol neegzistavusį plastikinės kėdės archetipą“, – taip šį projektą apibūdino garsusis dizaino istorikas Deyanas Sudjic’as. Baldo forma išėjo neįprasta ne tik dėl storų apvalių kojų, bet ir dėl kombinatorinės funkcijos – kojas buvo galima įleisti į nišas kitos kėdės atloše; taip vaikai galėjo patys iš kėdžių montuoti erdvines struktūras. Dėl šios savybės mažoji kėdutė tapo tikra 6-ojo dešimtmečio funkcionalaus dizaino ikona.

Tolesnį technologinį proveržį vėlgi lėmė naujo tvirto ir atsparaus plastiko – ABS’o (acetileno-butadieno-stireno) išradimas. Būtent iš jo Joe Colombo sukūrė pirmąją suaugusiesiems skirtą plastikinę kėdę „Universale“ (1967 m.). Daugybę rūpesčių konstruktoriams ir technologams sukėlė atloše numatyta stačiakampė skylė, skirta ir pernešimo rankenos vaidmeniui atlikti: ji gerokai silpnino konstrukciją ir trukdė liejimo procesui. Vargais negalais šią problemą pavyko išspręsti. Lauke ir viduje tinkamos naudoti kėdės gamyba truko net 45 metus – iki 2012-ųjų. Deja, kitam drąsiam dizainerio projektui – foteliui „4801“ – taip ir nepavyko sukurti tinkamos „plastikinės“ technologijos; beveik 15 metų jis buvo gaminamas iš lenktos klijuotos faneros, kurią surenkant nebuvo naudojami nei varžtai, nei klijai. Tik praėjus 60-čiai (!) metų po sukūrimo, pagerbiant šviesų autoriaus atminimą, 2015-aisiais kėdę pradėta gaminti iš lenkto polipropileno.

Norėdami išnaudoti puikias konstrukcines ABS’o savybes ir suformuoti vieningą firmos įvaizdį, „Kartell“ dizaineriai sukūrė nemažai originalių ryškiaspalvių baldų, iš kurių labiausiai pagarsėjo universalus modulinis konteineris „Componibili“ (diz. A. Castelli Ferrieri, 1967–69 m.). Kompaktiškas cilindrinis tūris, puikiai atitikęs „baby-boom’o“ kartos poreikius, tapo tiek vėlyvojo funkcionalizmo, tiek popstiliaus ikona ir yra sėkmingai gaminamas iki šiol. 2017 m. vasarą Milane netgi buvo surengta speciali paroda, skirta šio baldo sukūrimo 50-mečiui.

Nuo baldų ir namų įrangos „Kartell“ vadovų dėmesys palaipsniui nukrypo link smulkesnių objektų – virtuvės indų bei įrankių. Projektas „Kartell in Tavola“ gimė 1976 m. Pradžioje tai buvo stiklinių, padėklų ir maisto dėžučių serija, kurios inovatyvumą lėmė naujos medžiagos – polikarbonato naudojimas. Jos atsparumas šalčiui leido naudoti indus šaldytuvuose ir netgi šaldikliuose, o menkos deformacijos liejimo metu leido išgauti ypač grakščias formas, tinkamas tiek maistui laikyti, tiek prabangiam vaišių stalui serviruoti. Projektas „Kartell in Tavola“ buvo sėkmingai atkartotas 2014 m.

Devintojo dešimtmečio viduryje vartotojai šiek tiek nusivylė plastikiniais gaminiais. Daugelis jų plastiką laikė prastos kokybės neilgaamže medžiaga, visiškai netinkančią haut couture pasauliui. „Kartell“ teko uždaryti šviestuvų bei namų įrangos padalinius ir visą dėmesį sutelkti į plastikinių baldų gamybos atnaujinimą. Trisdešimties metų plastmasių liejimo patirtis leido imtis išraiškingų ir inovatyvių projektų. Pirmaisiais žingsniais į postmodernizmą tapo surenkamųjų stalų „4300“ ir štabeliuojamų kėdžių „4870“ projektai, įgyvendinti 1982–1984 m. Juose jau ėmė ryškėti naujosios kartos polipropileno skatinama formų plastika bei spalvų įvairovė.

„Kartell“ muziejus Milano priemiestyje Naviglio

Esminis lūžis įvyko 1988 m., kai G. Castelli įmonės valdymo vadžias perleido puikiam vadybininkui Claudio Luti. Šio iš mados pasaulio atėjusio žmogaus tikslas buvo sugriauti mitą apie plastmasių nepatvarumą ir pasiekti, kad išskirtinė „Kartell“ gaminių kokybė būtų matoma iš pirmo žvilgsnio. Tuo tikslu jis prisiviliojo pirmo ryškumo dizaino žvaigždę – prancūzą Philippe’ą Starcką, kuris po ilgai trukusių technologinių bei estetinių tyrimų sukūrė pirmąjį naujosios kartos baldą – kėdę „Dr. Glob“ (gam. nuo 1988 m.), turėjusią kontrastingą plastiko ir metalo konstrukciją, neskaidrius matinius paviršius ir pastelinę spalvų gamą. Pasak C. Luti, tai buvo „plastikinė kėdė, visai nepanaši į plastikinę kėdę“. Taip pat buvo pakviesti bendradarbiauti tarptautinio lygio dizaineriai Antonio Citterio, Ronas Aradas ir Vico Magistreti. Pastarojo sukurta darbo kėdė „Maui“ (gam. nuo 1996 m.) tapo pirmuoju pasaulyje plastikiniu baldu, pagamintu be papildomų karkaso sustiprinimo detalių ir standumo briaunų – atlošo tvirtumui pakako kokybiškai išlieto polipropileno.

„Kartell“ stendas Milano baldų mugėje, diz. Ferruccio Laviani, 2011 m.

Rono Arado knygų lentyną „Bookworm“, kuri buvo sumanyta kaip išskirtinis meno objektas, „Kartell“ specialistai pavertė serijiniu gaminiu, plieninę lentynos juostą sėkmingai pakeitę plastikine. Be kita ko, išsiplėtė galimybės transformuoti lentyną ir keisti jos ilgį. O dėl A. Citterio, tai staliukas „Mobil“, sukurtas kartu su Glenu Oliveriu Loewu ir pelnęs Compasso d’Oro 1994 m., išsirutuliojo į stambią mobiliųjų staliukų ir padėklų seriją, paskatinusią ryškių buitinių spalvų invaziją į darbo aplinką.

Tuo tarpu plastmasių gamybos technologijos nestovėjo vietoje. Įsisavinę stambių polikarbonato formų liejimą, „Kartell“ specialistai galėjo pradėti „skaidrumo erą“: vieną po kitos pagaminti Ph. Starcko skaidriųjų kėdžių modelių rinktinę, kurią pradėjo „La Marie“ (1999 m.), pratęsė chrestomatiniu tapęs „Louis Ghost“ (2002 m.) ir užbaigė „Mr. Impossible“ (2008 m.). Naująjį tūkstantmetį „Kartell“ pasitiko dar vienu technologiniu šuoliu – sofa „Bubble Club“ buvo išlieta iš vieno ruošinio sudėtinguoju išcentrinio liejimo būdu. Anot paties Ph. Starcko, tai „sofa, pagaminta iš oro ir aptraukta plastiku“, kurios gamyba reikalauja „vos keleto žmogaus rankų prisilietimų“; ji tinkama naudoti tiek lauke, tiek namuose.

XXI a. pradžia buvo pažymėta naujų talentingų autorių pasirodymu. Ferruccio Laviani, vieno aktyviausių naujos kartos dizainerių, pastangomis 2002 m. buvo atgaivintas „Kartell“ Apšvietimo įrangos padalinys. Jo garsaus šviestuvo „Bourgie“ gamybos dešimtmetis 2014 m. buvo pažymėtas specialiu atnaujinto dizaino konkursu. Patricia Urquola savo sentimentaliais kūrybos motyvais paskatino tekstilinių raštų ir ornamentinės grafikos atsiradimą ant naujųjų firmos gaminių. Buvo imtasi ir visiškai netikėtų rinkodaros žingsnių – antai specialią „La Marie“ kėdžių dekoravimo ekspoziciją „Kartell goes Rock“ Milane surengė ne kas kitas kaip... garsusis atlikėjas Lenny Kravitzas, kuris, pasirodo, nuo vaikystės žavėjosi dizaino pasauliu. Ir kas gi žinojo...

Viena iš naujųjų „Kartell“ veiklų – rinkodaros direktorės Lorenzos Luti 2008 m. inicijuotas projektas „Kartell a la mode“, jau tapęs naujuoju firmos padaliniu. Į efemerišką ir permainingą mados pasaulį bendrovė įžengė apsiginklavusi naujausiais technologiniais pasiekimais: antai grakštieji „Glue Cinderella“ bateliai gaminami progresyviuoju dvigubo įpurškimo būdu, užtikrinančiu patikimą spalvų susijungimą minkšto plastiko masėje. 2017 m. paruoštame italų-brazilų dizainerės Paulos Cademartori projekte, rizikingai balansuojančiame ant kičo ribos, rankinukų „Parati“ ir šlepečių „Claudia“ korpusai bei jų dekoro elementai taip pat liejami iš minkšto plastiko, kurio spalvas galima keisti kone kasdien. Kaip teigiama „Kartell“ pranešime spaudai, taip toliau puoselėjamos šiuolaikinės firmos vertybės, tarp jų skaidrumas ir spalvingumas.

Prie pasaulinio „Kartell“ populiarumo smarkiai prisideda ir parodinė veikla, visų pirma vizualinio ekscentriškumo sklidinos kasmetinės gaminių ekspozicijos Milano baldų mugėje. Ko vertas vien F. Laviani sukurtas 2011-ųjų stendas „The Design Icons“, skirtas Salone 50-mečiui! Bet daugiausia žinių apie firmos istoriją ir iškiliausius jos dizainerius galima pasisemti „Kartell“ muziejuje, veikiančiame Milano priemiestyje Naviglio nuo 1999 m. Pasak jau minėto Deyano Sudjic’o, „˂...˃ šiame muziejuje esantys daiktai, kaip ir visa ekspozicija, atspindi rimtą ir nuoseklų įmonės atsidavimą praktiniams tyrimams ir meniniams eksperimentams“. Pridursime, kad būtent dėl šių bruožų „Kartell“ galime pavadinti idealia užsakove, jau septynis dešimtmečius sėkmingai įkūnijančia drąsiausias dizainerių fantazijas.

Žurnalas: „Centras“