Projekto autoriai: Siamak Hariri (Hariri
Pontarini Architects)
Vieta: Santjagas (Santiago), Čilė
Įgyvendinta: 2016 m.
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės
Fotografijų autorius: Daniela
Galdames
Šventykla Pietų Amerikoje tapo vienu iš trijų architektūros projektų finalininkų 2019 m. tarptautiniame architektūros konkurse International Prize for Transformative Architecture, organizuotame RAIC (The Royal Architecture Institure of Canada, liet. Karališkasis Kanados architektūros institutas). Konkursas vyksta kas dvejus metus, o visuotinai pripažįstamus ir gerbiamus prizus pelno aukščiausio lygio architektūra iš viso pasaulio. Vienas svarbiausių projektų reikalavimų – formuoti bendruomenę, laikytis teisingumo, pagarbos, lygybės ir bendruomeniškumo principų. Hariri Pontarini Architects tapo pirma Kanados įmone, patekusia į prestižinio konkurso finalininkų trejetuką.
Konkurso žiuri nariai skelbia tokius atsiliepimus apie šventyklos projektą: „Rezultatas – nepavaldus laikui ir įkvepiantis. Pastatas, perteikiantis bahajų tikėjimą, pritaikė erdvės kalbą, šviesą, formas, medžiagas ir taip tą tikėjimą išreiškė, interpretavo Baha’u’llah filosofiją ir mokymą; jis tapo visiems prieinamas, apčiuopiamas kaip dvasinė ir emocinė patirtis, kuria galima pasidalyti bendruomenės narių draugijoje.“
Šventyklos šerdis – tikėjimas ir įkvėpimas. Kad ir kaip poetiškai tai skamba XXI – technologijų –amžiuje, šio statinio atmosfera abejingų nepalieka. Čia juntamą atėjusiųjų tarpusavio ryšį sustiprina magiška aplinka. Kupolas stūkso Santjago (Santiago) miesto pakraštyje, greta Andų kalnų grandinės keterų. Projektas buvo kurtas bahajų bendruomenei, ir tai yra aštuntasis pasaulyje šventasis statinys, skirtas šio tikėjimo sekėjams. Tačiau tiek dizainu, tiek ideologija norėta pritraukti ne tik tikinčiuosius. Siekta prišaukti vietinę bendruomenę, svečius iš kitų šalių – didžiausias dėmesys buvo skiriamas bendruomenės geranoriškumui, dvasingumui (nepaisant tikėjimo) skatinti. Ši į įstabų landšaftą įsiliejanti šventykla vilioja žmones organiška forma. Vienu esminių elementų čia tapo šviesa. Ji žaidžia matiniu stiklinio fasado paviršiumi, kuris persišviečia arba ne. Priklausomai nuo dienos meto, oro sąlygų, viduje susiformuoja vis kitokia nuotaika, taigi čia atvykus kaskart galima pasijusti visiškai skirtingai.
Daugybė įėjimų ir išėjimų drąsina žmones užsukti, bet neįpareigoja. Didžiulė erdvė su suolais leidžia tapti bendruomenės dalimi, o antrajame aukšte sudarytos sąlygos vienišiams išsaugoti privatumą, tačiau tuo pat metu nepatirti atskirties. Tokiam trapiam, intymiam ir subtiliam, prasmingai permąstytam vidaus erdvių išdėstymui buvo pasitelktos ne tik funkcionalumo žinios, bet ir žmonių psichologijos bei įpročių išmanymas. Religija visad buvo ir veikiausiai bus jautri tema, todėl džiugu, kad atsiranda tokių puikių objektų, leidžiančių patirti emociškai ir dvasiškai praturtinančių potyrių.
Iš architektūrinės pusės šio projekto struktūra taip pat pareikalavo didžiulių iššūkių ne tik dėl sudėtingos formos, bet ir dėl inžinerinių sprendimų ir probleminių klausimų, kilusių dėl dažnų žemės drebėjimų šioje vietovėje. Siekta, kad pastatas stovėtų bent 400 metų, todėl pasitelkta gausybė meistrų, inžinierių, menininkų iš Kanados, JAV, Europos ir Čilės, o prie jų prisijungė daugybė savanorių iš viso pasaulio. Tai, kad jau statybos metu žmonės, besidarbuodami dėl bendro tikslo, subūrė bendruomenę, tapo dar vienu laimėjimu.
Baha šventykla virto bendro troškimo įgyvendinimo simboliu. Nuo 2016 m. įvykusio atidarymo vieta tapo itin lankoma ir jau sulaukė daugiau nei 1,4 mln. svečių, o per savaitgalį čia suplūsta apie 36 000 žmonių. Čilėje gyvuojanti nykstanti mapučių (Mapuche) gentis atliko pirmąjį žygį – paliko savo kaimą ir apsilankė Baha šventykloje. Įspūdinga architektūra traukia šio amžiaus lankytojus ir, ko gero, trauks ateinančių amžių svečius kaip mūsų civilizacijos palikimas.
Nuotraukų galerija:
Žurnalas „Centras“