|
|
Naujame žurnalo „Centras" numeryje skaitykite:
|
|
|
Pasaulio architektūros festivalis Singapūre Pasaulio architektūros festivalis 2012 m. Singapūre neseniai atšventė penktąjį gimtadienį. Žiniasklaidos grupės „The Straits Times“ „Pasaulio architektūros Oskarais“ pavadintas renginys pritraukė daugiau nei 1500 architektų iš viso pasaulio, kad sudalyvautų ir džiaugtųsi architektūros meistriškumu. Festivalio metu buvo apdovanoti 37-ių kategorijų nugalėtojai ir pripažinti trys pagrindinių titulų laimėtojai už „Metų pasaulio pastatą“, „Metų ateities projektą“ bei „Metų kraštovaizdį“. Dabar šiuos tris nugalėtojus ir keletą kitų įdomesnių architektūros projektų pateikiame jūsų vertinimui.
|
|
|
Kūrybos variklis – amžinas tobulybės siekimas Vytauto Gurevičiaus interviu su architektu Rolandu Paleku Pradėti šį interviu norėčiau klausimu, koks R. Paleko sėkmės receptas jaunimui? Jokio ypatingo recepto neturiu, bet viskas, matyt, prasidėjo vaikystėje. Tiesiog buvau mylimas. Patyriau begalinį savo mamos ir močiutės dėmesį – nebuvau iškart nuvestas į lopšelį ar darželį, kaip daugelis tuometinių vaikų (sovietiniais laikais moterys turėdavo grįžti į darbą praėjus 2 mėnesiams po gimdymo). Mane supo šių dviejų mylinčių moterų dėmesys ir tai galima būtų vadinti visko pagrindu. Viena psichologė man yra sakiusi, kad kuo kūdikis ilgiau ir stipriau jaučia meilę, tuo didesnė sėkmės tikimybė vėlesniame jo gyvenime. Čia galbūt ne receptas jaunimui, bet patarimas kaip elgtis, kad jų pačių vaikai „pagautų“ tą sėkmę. Jau būdamas VISI (aut. pastaba – tuometinis Vilniaus statybos ir inžinerijos institutas) architektūros specialybės studentas, turėjau ambicijų ir motyvuoto noro ką nors pasiekti. Pirmieji mane pastebėjo vyresni tos pačios specialybės studentai A. Ambrasas ir G. Čaikauskas, kurie vėliau pasiūlė padėti (aut. pastaba – tarp studentų paplitęs terminas „negrauti“), ruošiant baigiamąjį darbą...
|
|
|
6 architektūros / interjero projektai:
|
|
|
Dešimtoji „Auksinė bitė“
|
|
|
Pradžioje buvo kėdė Tekstas: Olga Davydik Kėdė kaip meno išraiška. Šiame teiginyje nėra absurdo gaidelės ar protu nesuvokiamų prasmių. Mes seniai ir tvirtai žinome, kad bet kuris utilitarinis daiktas, net pats primityviausias savo funkcijomis, gali tapti dizaino objektu, koncepcijos arba protesto raiškos forma. Viskas šiame „pasaulyje po mėnuliu“ turi dvigubą dugną – ir tai tik paprasta dangaus karalystės fizinė imitacija. Viskas, nuo dantų šepetėlio iki unitazo, nuo gėlių vazono iki bufeto, neišvengiamai patiria transformacijas dizainerių rankose. Įdomiausiu reiškiniu galima pavadinti grįžimą prie sovietinių serijinių baldų, kurie praėjus 30–40 metų, tampa ne tik originaliais transformacijų objektais, bet ir prabangiu vintažiniu anturažu (jau nekalbant apie „Rigondą“ vakarais).
|
